Apie meilę…

Tavyje aš matau, koks gyvenimas gražus. Tu darai jį kitokį, toki gražesnį, apie kurį verta ne tik svajoti, bet ir gyventi. Aš girdžiu, tavo balsas, lyg gražiausia daina, kuri skamba, kai tik matau tave. Aš jaučiu, tu gyveni tarp mano jausmų, aš gyvenimu džiaugiuosi, nes tai esi tu.

Rašyti apie tave, tai ne tik raides sujungti į žodžius, sakinius į posmus, mintis į vaizdus.. Norisi vis daugiau, raides rašyti vis gražiau, sakinius pradėti skambiu žodžiu, ir neužbaigti nė vieno, tašku.. Mintis išreikšti jausmingiau, kad matytųsi ne tik vaizdai, bet jaustųsi širdy malonūs virpuliai.. Tu tai laimė, tu pasitikėjimas ir pagarba, tu ilgesys ir meilė, tai akimirka amžina, kuria jausi svajonių naktį.. Apie tave norisi galvoti ir nesustoti, rašyti ir piešti mintimis, matyti savo akimis ir neužsimerkti, nes šviesa tavo veide šildo man širdį visada.. Galbūt žemė galėtų nustoti suktis, gal laikrodis galėtų nustoti tiksėti, gal mintys taptų realybe, ir šiandien būtų svajonių naktis...

Pieva, kurioje žydi žiedai, yra gražiausi pasaulyje namai. Čia auga gėlės: geltonos, mėlynos, raudonos.. Geltonos spinduliuoja saulės šviesą, kuri sušildo kiekvieną drugelį, nutūpusi pievoje ant gėlės. Mėlynos – svajingos, kaip bekraštis dangus, suteikia vilties tikėti ateitimi ir kilti aukštai savo minčių sparnais. Raudonos, augančios tarp geltonų ir mėlynų, sujungia šilumą ir svajones, paversdamos tai skaniausiu pasaulio gėlių kvapu. Tas kvapas sušildo ir verčia svajoti apie grožį. Tačiau, kaip ir kiekvienai būtybei šiam pasauly, pievai reikia rūpestingumo, gyvybės šaltinio...
Kažkada, toje vietoje, kur dabar auga gėlės, tebuvo tuščia, nyki, pilka vieta. Tai buvo pamiršta vieta, niekam nereikalinga, ir negyva. Dienų dienas čia buvo galima jausti vėjo pūtimą, matyti debesų plaukimą, tačiau niekas nejautė, nematė.. Bėgo laikas, kaip byrantis smėlis, dieną keitė naktis, o pieva liko tokia, kokia buvus. Toji pieva ir būtų likusi tokia, jei ne gyvenimo eiga: kas turi pradžią, tas turi ir pabaigą. Tik tai buvo ne pabaiga, o nauja pradžia.
Vieną eilinę, pilką dieną virš pievos įvyko kai kas neeilinio. Tamsūs debesys prasisklaidė ir atskleidė tai, ką taip ilgai slėpė. Pirmą kartą virš gėlių žiedų atsivėrė mėlynas dangus. Toks gražus ir svajingas, savo pasirodymu suteikė pievai spalvingumo ir beribių svajonių. Netrukus danguje pasirodė dar vienas gražus reiškinys. Akimirksniu įsižiebė šilumos, šviesos ir energijos šaltinis. Karščiausias dangaus kūnas, visatos širdis, be kurios nė viena gėlė nežydėtu taip spalvingai. Tuo pačiu, atėjo laikas pasirodyti dar vienam stebuklui. Deja, jo nesimatė, bet jautėsi. Jis buvo kaip jausmas, švelnus ir vėsus, tik išorėje. Štai taip pasirodė pievoje trys elementai: dangus, saulė ir vėjas, kurių dėka pasikeitė ne tik aplinka, bet ir gyvenimas. Spalvingos svajonės, karšta širdis, švelnūs jausmai.. Lyg pasakų šalis atrodė toji vieta, kuriai trūko tik jos gyventoju.
Kaip viskas vyko toliau – rašyti nebereikia.. Belieka pagalvoti apie save, savo gyvenimą ir naują pradžią. Kokia buvo ta pradžia? Galbūt geltona, šilta, kaip saulės šviesa. Gal mėlyna, kaip svajingas, bekraštis dangus. O gal raudona – šilta ir svajinga – nuostabiausia gyvenimo ir jausmų pradžia.
Kiekvienas žmogus turi likimą, ir kiekvienam jis palankus gyventi pasakų šalyje.

Juk būna gražu, kai saulė pateka virš tamsių kalnų.. Atrodo visą gyvenimą laukei tų spindulių, šiltumo, šviesumo.. Juk taip ir yra, sulaukei švelnumo dar vieną kartą.. Jautiesi lyg turėtum džiaugsmo sparnus, galėtum skristi virš tamsių kalnų, nebijant, kad bus šalta, tamsu.. Ten tavo saulė, beribė, bekraštė meilė...

Tai vadinama meile… Meile, kuria tu nešioji širdy, meile, kuria brangini labiau už viską, meile, kai žiūrėdamas i naktini mėnulį matai gyvenimo tikslą...

Viskas ko tau reikia yra meilė, saldi kaip seilė, jei ji nutįso, negalvok, kad jos nebėra, juk ji amžina, neišblėstanti, karšta daina.

Leisk prisiglausti ir matyti tave, leisk apkabinti ir jausti tave, leisk svajoti ir mylėti, kaip brangiausia širdyje.. Jei matai kaip nedrąsu prisiglausti prie tavęs, nors stengiuosi iš visų jausmų, jei jauti kaip smagu apkabinti tave, kai lupos šypsosi, o akis spindi, jei myli kaip svajone išsvajotą, nebijok, jausk, mylėk, kartu amžinai...

Aš ir tu, mes abu.. Mes abu, vienu du.. Vienu du, mums smagu.. Tarp šiltų.. jausmų.. Tu nusijuok, tik neliūdėk, nusišypsok, viskas gerai.. Atiduodu viska tau, man ne gaila nieko tau, aš tik noriu pasakyt, kaip man gera tave matyt.. Visa diena ir naktį savo akimis tave matau, pasakyk greičiau, ar širdy gėlė pražys.. Laukiu tavo žodžio lemtingo, ryto įspūdingo, tavo glėby, lyg saulės spindulio sušildyto.. Šie vaizdai primins tave ilgai, ir rašysiu tai amžinai...

Romantika…

Draugystės parkas
Mano mintys, tai jausmai, lyg lapai krentantys žemai.. Eiti man vienai sunku, nes matau, medžiai verkia rudens lietum, šalta, niūru.. Krenta lapai pamažu, netenka medžiai jausmų, o kažkada jų buvo daug, šiltų, gražių.. Bet tie jausmai neišnyko, jie visur, jų nematau, bet jaučiu, kaip tavo ranka sušildo mane, lyg vėjas pakeldamas lapus, nupučia senus jausmus, ir atneša naujus.. Tai man duoda jėgų, galiu apkabinti kiekvieną medį iš visų jausmų, kad būtų šilta ir gražu dalintis jausmais su man brangiais draugais...

Kaip pūkeliai tarp debesų, tavo plaukai gražių spalvų. Kaip drugeliai tarp delnų, tavo akys spindi gražumu. Kaip gintaras ant jūros kranto, tavo lūpos trokšta jausmo karšto. Kaip saulės zuikučiai, tavo rankos švelnios kaip kiškučiai. Kaip vaivorykštė skaidri, taip tavo širdis be galo maloni. Kaip saulėlydis ryškus, taip tavo patrauklumas nerealus.

Duetas.

Sukūriau viena minti apie naktini Paryžių. Romantiška naktis bokšto viršūnėj saule nušvis.. Nakties tyloje girdžiu šnabždant kelis svajingus.. romantiškus žodžius... Tie žodžiai netikėtai pasigirs.. Kai Paryžiuje žvaigždės prabils.. Juoksis ir verks.. Jausmai ženklais pavirs. Jie sako būk mano vienintele ir nepakartojama ..Nakties dama. Danguje žėrinčios žvaigždės.. Tavo slapčiausi norai sužibės... Šiltas vėjas atneš tylius, užburiančios muzikos garsus... Toji šiluma, tai jausmu visuma apgaubianti tave šešėlio tamsoje.. Ar jauti neapsakoma jausmą širdy.. Jos plakimą naktį.. Meiles, gėrio, pilnatį.. Jaučiu... tai lyg mažas angeliukas, ateina ir pabeldžia i širdį, norėdamas pasakyti keletą gražių žodelių :) Mmm... Mmm.. Kaip saldu kai gyvenimas eina rožių taku.. O meile - vaniles skoniu. Mano nuimta kauke sujaudino nedrąsią širdį.. Nušvito naujom, aistringom spalvom.. Ašaros veidu rieda.. Šypsena joms kelia duoda... Jei naktis netemdytu mano veido, pamatytum kaip IŠRAUDAU :) Viskas ką paslėpus ir užrakinus giliai širdutėj nešioju, viskas, ko neįmanoma įžvelgt akyse, po truputy ryškėja... Norėčiau.. Tikėčiau.. Mylėčiau.. Bet nedrįstu, nes grožis spindi iš tavo svajingu akių.. Saltas nakties dvelksmas nusmelkia mane...ir tik apkabinimas sušildo... O įsiklausius galima išgirst vienišo paukščio gailia rauda... Paukštis pralinksmės.. Neapykanta išblės.. Aistra įsiplieks... Meile ir viltis - tai ateitis...

„Tyliai užburia“
Naktis sukuria tą vaizdą, kai akių žvilgsniai susiduria.. Daug minčių, svajonių ir vilčių skrieja dangumi, kai į tave žvelgiu, noriu pajusti nors žvaigždėtą naktį vieną, bet tu užsimerki, svajonių dangumi skrendi, švelnus pūkeli mano glėby... Be tavęs nėra minčių, kad gyvenimas spindi grožiu, be tavęs nėra svajonių, dangaus aukštybių, bet yra vilties, kad dar esi dalis mano širdies... Kai įsiklausau į šiltą vėjo ošimą, jaučiu, tai tavo plaukai glosto man veidą.. Pasiliki dar čia, kol neišnyko balsai amžinai...

UUUuuu.. sugalvok nerealu norą ir paleisk ji bučiniu i orą... pakelk akis romantišką naktį i dangų, nuskinsiu tau žvaigždute, kad spindėtum kiekviena minute...

Dabar aš užsimerkiu, matau kažkas švyti. Kažkieno svajingos akys spindi. Turbūt tai svajonė, verčianti širdį greičiau plakti ir daranti gyvenimą gražesni.. Noriu išvysti tas akis, noriu gyventi dėl karštos širdies, ir tikėti, kad šiltas jausmas sugrįš.. Sakoma dievo keliai nežinomi, kaip ir jo egzistavimas, bet ar egzistuoja toks kelias, kuriame sutinki svajonę, kur susikerta akių žvilgsniai ir kyla oru šilti jausmai... Kažkam tai svajonė, kažkam gyvenimo tikslas, o kam viskas, kas brangiausia, vienatvę keičianti i jausmingą draugystę, pilką šviesą nudažanti ryškiom, jausmingom, svajingom spalvom, verčianti apkabinti, pažvelgti į akis, užsimerkti ir svajoti taip, kaip niekada dar neteko.. Neteko jausti tokių šiltų, švelnių rankų, neteko matyti tokių gražių akių, neteko paskęsti tokios karštai jausmingos širdies jūroje, kurioje kranto su žiburiu nematyti... Ir tai yra viskas, kas esi tu...

Nes tu laiminga..
Tyliai tyliai i akis tau sakau tai, ką apie tave žinau. Manau, kad viltis – tai tavo ateitis. Pažiūrėk į veidrodį, ir jis tau pasakys: gražiausia esi tam, kuris gražiausias tau.. Kiekviena akimirka, kai ji matai, tarsi geriausia laiką gyveni, mieliausia apkabini ir laimingiausia pasauly tampi.. Kai viskas priešaky, pažvelk atgal į nukritusius lapus, jie laimės iš tavęs neatims, o primins laikus, kai rinkai juos, ieškodama meilės tyros.. Tu laiminga, nes meilę turi širdy, o meilė turi tave savo glėby.. Juk nereikia turėti daug, kad būtum turtinga, o jei ir turi, svarbu rasti tai, kas brangiausia.. Pakelk akis, pažvelk į dangų, matai milijonai žvaigždžių, tavo spindinčių svajonių, tik meilės dėka pasiekti jas visas gali, nes tu laiminga esi...

Sustok akimirką žavingą, patikėk, ji man ypatinga.. Ar tiki dievu, kai žvelgi į dangų, ar matai jame gražių vaizdų, nors aplinkui nėra taip gražu, galima pakelti akis į dangų ir svajoti, skrieti mintimis aukštai, ten, kur akimirka trunka labai ilgai.. Ten debesų jūra ošia lėtai, ten spindulys sušildo karštai, ten pasaulis, kuriame tik svajones matai.. Jei ten ir nebuvai, šią akimirką, lyg dangus, žavingai nušvitai...

Liūdesys…

Jei tik tu...
Jei tik tu žinotum, kodėl aš verkiu..
Gal žinotum skoni ašarų sūrių..
Jei tik tu jaustum, kaip man sunku..
Gal jaustum ka reiškia būti žmogum..
Aš noriu žinoti, ką jauti tu..
Tada suprasiu ar tyrai verkiu..
Ar atsimeni tą minutę, kai palietei jausmus..
Galvojai bent sekundę, koks gyvenimas bus?
Žinau, tavo norai didingi..
Bet man jie niekingi..
Galiu kaltinti tik save..
Nes atradau tau vietos širdyje..
Stovi dabar užsimerkęs prieš mane..
Bijai? O gal gyvenimo nematai..
Eik į dienos šviesą..
Gal suprasi vienintelę tiesą..
...Negali būti sunku, tik sunkiau...

Kai nurims audra, pasigirs tyla.. Aplink miestą tyla, vidury liepsna.. Žvakių liepsna liepsnoja širdyje... Kaip man pajusti ja? Kaip man išvysti ja?.. Tokia skaisčia kaip tu, saulę danguje.. Toji tyla ilga gyvenimo daina.. Kuria dainuoja tau žvaigždės danguje.. Kaip man būti čia, svajonių glėbyje?.. Kaip pabusti čia, ryto žolėje... Ir žinau tik tai, kad nebebus geriau už tai, kas yra aukštai.. Saulės spinduliai... Kaip man pasiekti juos ir skrist aukštai, tarp debesų plačių, dangaus skliautų... Ten kur pykčio nėra, amžina tyla.. Bet juk visa tai miražas lango stikle... Ir svajonėse ir sapnuose aš būsiu šalia, kai aplink bus tylu ir širdžiai skaudu... Angelo šviesa mus lydės visada ir nesvarbu kur ji nuves, tada jau būsime šviesa ir tamsa...

Suskyla ir subyra gyvenimas į mažas dalis suyra, galvoji ir mastai, kas tai yra, kol supranti, kad tai gyvenimo klaida. Jei su šypsena atsibundi ryte, turbūt nesupranti, ką jaučia drugys mirdamas vakare... Keista ir gražu, kai kita ryta jis atgimsta, skrisdamas gyvybės jausmu... Kai aplink viskas taip gražu, nesunku įsivaizduoti kiek aplinkui yra tu, kurie naktį pasitinka su sapnu... Viskas slypi mintyje, amžinojo pasaulio ritme. Nors drugys išskris i beribes erdves, vakare žemė pasitiks šiltai, o dangus šventai.. Nebe pamatys pasaulio amžinai...

Išgriaukit visas sienas, kad nelikčiau aš čia vienas, išlaisvinkit iš pykčio tvirtovės, supančios blogio tikrovės, kiek dar turėsiu kentėti, kampe sėdėti, kol galėsiu pykti išlieti.. Mėnulis jau aukštai, pranašauja, kad laikas pajusti sielos laisvę amžinai.. Mirksnis po mirksnio, akimirka po akimirkos, o naktis vis dar gyva, prašau angelo sparnų ir drąsos, kad su viltimi krisčiau į bedugnę tamsos... Nieko nebeliko, tik širdy maža ugnis išliko, kautis dėl to, kas gero pasauly liko.. Gera ir bloga, kur tas pasaulis, kur antra pusė neegzistuoja.. Noriu nieko nebejausti, nebegirdėti, nebematyti, bet jaučiu blogio prisilietimą iš arti, girdžiu kaip pragaro sielos daužo dalgiais i duris, matau, mano likimas jau arti, ir gerieji angelai jau nebe padės, nes už gerą atlyginama geru.. Nieko nebejausiu, nebegirdėsiu, nebematysiu, tik į amžinąjį gėrį tikėsiu...

Duetas.
Tu ir Aš. Pastebėkime, kad tu ir aš einame tu pačių krypčių keliu, kai mums blogai, kelias rožių spygliais raizgytas, kai gerai, rožių žiedais nuklotas.. Kai nebesinori tikėti, perlai ima skilinėti, kai šypsena ima švytėti, pavasarine gėlė ima žydėti.. Atsiusk man ženklą ir širdies gilumų, kai vėl norėsi pasivaikščioti minčių takeliu... Mano ženklą tau atneš pavasarinis vėjas, mano ženklas atskris pas tave su švelniu pienės pūkeliu, pakutens tau nosį, švelniai prisilies prie skruosto ir tu pajusi, jog esi man reikalingas kaip vanduo, kaip saulė ar juokas. Tavo juokas lyg maži lietaus lašeliai suskambęs ir pranyks erdvėje...

Duetas.
Šiandien mėnulis liūdi. Liūdi ir žvaigždės, ir vėjas, ir aš. Nežinau kodėl. Galbūt man į pirštelį įdūrė rožės spyglys ir privertė grįžt į tikrovę... Galbūt šaltas pavasarinis lietus pražudė mano svajones... Tave užbūrė naktis, tu manęs nebepažįsti... Šypsena nebepuošia veido, tu dvelki šalčiu... Kodėl? Kas dėl to kaltas: šaltas lietus ar mes patys?.. Sakyčiau lietus jei būčiau tylus, kaip vanduo skaidrus... Bet esu tik žmogus, ne dievas, ne karalius, ne vergas, o tik likimo tarnas... Sakau nežinau, nes ne man spręsti, kurioje širdyje yra dvasingumo daugiau... Ir kaip man skaudu, kai pasaulis slysta iš po kojų. Nežinau, kur eit, ką daryt, kas bus ateitį... Nežinau ar bebūsiu aš, o gal nebus tavęs... Nežinau, ar tu dievas, ar tarnas, ar karalius, ar vergas... Nežinau, kas aš, ar žmogus, ar tik dvasia, kuri prarado viltį. Nežinau, kada suklupsiu pakely... Jei pajusi skaudų jausmą širdį, pažiūrėk į spindintį dangų, tada šviesiu tau pilnatyje, spinduliu nušviesiu gyvenimo kelyje... Nušviestum, jei atsilieptum į nebylu mano širdies šauksmą, tačiau tu jo negirdi... Ir negirdėsi... O galbūt net nenori išgirst... Negirdžiu, nes garso nejaučiu, tik matau, iš eilių skaitau, kad yra mintis, kurios man dar nelemta suprasti, įsiminti.. Yra pasaulis, kuriame egzistuoja vienuma, aš ten busiu, kai mano mintį nutrauks tamsa... Vienuma, neviltis, laukimas, baimė – tai aš. Galbūt kada nors tu suprasi paslaptį, kuri dabar gelia, galbūt... Galbūt visagalis laikas nugramzdins ja praeitin... Kas žino... Ateitis nenuspėjama, o praeities nebe pakeisi. Tamsa stipresnė už šviesa. Kovok, aš tikiu, jog tu laimėsi kova prieš tamsą, tu laimėsi prieš naktį, tu laimėsi gyvenimo kovą... Žino likimas, kuriam pavaldus net mano širdies plakimas.. Tikėsiu likimu tol kol gyvensiu gyvybės rimtu, nenoriu jo sustabdyti, bet teks tai pajusti.. Tada žinosiu, kad tikrai viska padariau gerai ir baigsiu minti tašku amžinai.

Mano pasaulis – vienuma. Vienas, visiškai vienas mano pasaulis.. Aš čia liūdnas gyvenu, į ilgesio akimirką žvelgiu, nes džiaugsmas man esi tu.. Ar verčia šie žodžiai pasimesti ir susimastyti, ar jautei, ar tikėjai, ar matei, ar norėjai.. Taip kaip aš.. Tai liūdniau už liūdną pasaką, kurią man prisiminimai seka kai galvoju apie tave. Vienuma man primena tave, dabar ji kankina mane, o tu gyveni ir nejauti to, išėjai ir tik akimirkas palikai, bet likai širdy amžinai…

O dangau.. Kokie minkšti tavo baltieji patalai.. Gali atsibusti neretai, kai saulė šviečia iš aukštai, į tavo veidą labai šiltai.. Kurgi tas spindulėlis ir debesėlis, kuris šildė mane svajingame sapne.. Ar atsiminsi tas dienas, kartu su tavim leistas, nes man širdis trūks plyš, jei atsibudęs būsiu vienas.. Tik tavo dangaus šiltumas, ir švelnumas, sušildys mane, ledinę taurę vyno, iš pat ankstyvo ryto.. Gal nebesapnuokim, o žaiskim drauge, juk taip gera, kai širdy žydi gėlė...

Lyrika…

Aš galiu su tavim sapnuoti,
bet nebūsiu tavo sapne..
Aš galiu su tavim dainuoti,
bet nebūsiu tavo dainoje..
Aš galiu su tavim svajoti,
bet nebūsiu tavo svajone..
Aš galiu su tavim gyventi,
bet nebūsiu tavo širdyje..

Tu pabūk su manim,
Aš tau dainuosiu naktim,
Kai tau bus liūdna,
As verksiu širdim..

Šią minutę man reikia tavęs,
Jaučiu, kad nerandu savęs,
Jei tik galėčiau suprast,
Koki žodį ištart..

Kai sunku sakyti,
Galbūt lengviau rašyti,
Jei tik turi mintį,
Kurti, rašyti, ir skaityti..

Tu tikėk savim,
Kad tikėtum manim,
Gyvenimas pertrumpas,
Kad lauktum naktim..

Pasiek savo tikslą,
Kad gyventum gyvenimą prasmingą,
Ir būk savimi,
Kad būtum laiminga...


Ar leisi, man atleisi,
Ar teisi, mane žeisi,
Viena naktį mano širdį uždegsi,
Mano pasauly svajonę įžiebsi..

Laukiu aš, lauki tu,
Sustoti negaliu, gyventi turiu,
Kad turėčiau minčių, rašyti ir kurti,
Eiti drąsiai savo likimo keliu..

Pusiaukelėj, šviesa nušvito ryškiau,
Nors žiūrėti sunku, man gražu,
Jaučiu prisilietimą, lyg vėją, tavo rankų,
Matau, tavo akyse glūdi norai, lyg dangaus žvaigždėse..

Ta naktį, mano pasauli,
Pakelsime norus į žvaigždes,
Kad norai spindėtu visose akyse,
Ir matytu visi, dėl ko verta gyventi...


Keista. Akivaizdu.
Veidrodis – antros akys.
Pasako daugiau, nei galima pasakyti žodžiais.
Keista, bet jis tyli amžinai,
Pasakydamas tai, ką mintyse matai..
O tu matai,
Džiaugsmo akimirką keičia liūdesys,
Ramumo – išgąstis..
O ką mato stiklo atspindys,
Tau niekada nepasakys..
Garsiai nesidžiaugs, švelniai nepaguos,
Tyliai neramins, stipriai neišgąsdins..
Tik akivaizdu, jis tau parodys, kas tu esi...


...Sapnas...
Vienas žodis – tavo sielos grožis,
Viena mintis – pasąmonėj įstrigs,
Viena naktis – akių žvilgsniai susitiks,
Vieną minutę sakysiu tau šią eilutę,
Vieną sekundę galvosi, kodėl tokia trumpa ta minutė,
Vienas akies mirksnis ir nebebus manęs šalia...


„Tu žinai“
Minutė džiaugsmo tokia trumpa,
Bet graži, lyg sekundė balto sapno.
Tavo sapne balti angelai,
Tavo lange spindintys stebuklai,
Jei suspindėjo vienas ryškiau,
Atsakyk jam tuo pačiu – džiaugsmu.
Nesakyk, mintys už tave pasakys,
Svajok, gyventi bus gražiau,
Tikėk, nes viltis miršta paskutinė..
Gyvenk, kad mintį išsakytum,
Svajonę pamatytum ir viltį tikėtum..


„Saulė“
Nors kažkam nepatikai,
Man visada gera buvai,
Ir šypseną skaisčią turėjai,
Nors gyvenimą tamsų regėjai..

Kad vardas tavo ne Saulė,
Siela tavoji – saulė šiltoji,
Nepamiršiu tos liepsnos,
Kuri neužgesdavo net naktį,
Niekados...

Ilgesys…

Sutemo diena naktyje.. bunda mintys pagalvojus apie tave.. tyliu, nors trokštu pasakyt, gyvenime, man teko tave matyt.. tos akimirkos, kai viena sekundė po kitos, prabėgo ir nebe sugrįš niekados.. dėl tavęs prisiminsiu jas visados.. Pamenu, kai jaučiau, norėjau, ir gyvenau.. Savo akimis mačiau.. Stebuklai egzistuoja, tik jų nematyti, nes viskas, kas gražiausia, yra nematoma..

Man gera galvoti apie tave, net jei esi toli, plauki per gyvenimą svajonių laive.. Man gera, rūpi, minčių apie tave nestinga, nors mačiau tave vieną kartą, gyvenu aš su mintim ilgesinga.. Plaukiu aš savo valtele, bangos blaško ten, kur man ne vieta, bet troškimu liepsnojantis, plaukiu paskui saulę, į pasaulio kraštą.. Galbūt gamta nublokš mane pas tave, tai bus akimirka graži, nes išsipildys troškimai ir viltys, kai vėl išvysiu tave.. Galvosiu apie tave, net jei gamta bus stipresne už troškimą, saulė užtemdys mano likimą, žinok, kad mintyse visada rasi mano atminimą...

Nežinau, kodėl tai rašau, bet minutėlės akimirkos prašau.. Todėl paklausyk, ką savo širdy laikau... Gražu ir jausminga žiūrėti į tave kai sninga, žiema atneša tai, nuo ko tu tampi laiminga. Tu, tai gėris dienos šviesoje, šiltas žodis saulės spindulyje, ir meilė romantiškoje naktyje. Viskas praeina nejučia ir staiga pajutau, kad kažko netekau.. Kai ko sielai kilnaus ir vakarui malonaus. Ilgiuos akimirkų nepamirštamų, žodžių nuostabių, neapsakomai tyrų...

Kas jai nutiko, kas ją paliko, laikas praėjo, ir tik mintys išliko.. Gyvenime esi angelo esybė, mintyse – sielos grožybė.. Belieka tik mintį rašyti, viltį išgyventi, ir tikėti, kad gal kada sugrįši...:‘( Žinau, kartu ir spėju, kad gyvenimu džiaugiesi, taip ir turi būti, nes reikia mylėti.. Sako gyvenam vieną kartą, užtenka akimirkos, kad pajustum laimę ir džiaugsmą...

Kai nieko nebelieka, mintys dar lieka. Belieka jas rašyti ir tikėjime balta šviesa matyti. Maldauju žodžiais nebyliais, bet atsigręžti negaliu, nes einu savo likimo keliais.. Ar ateisi, ar busi šalia, ar suteiksi progą atsigręžti į tave. Nors sukaustyta širdis, garsai iš kažkur glosto man ausis. Nei šviesoj, nei tamsoj, nebejaučiu tavęs šioj liepsnoj.. Visiška tuštuma, lyg migla, mano širdyje, ir baimė, kad užges tikėjimo šviesa...

Kai aplinkui negirdėti nieko daugiau, kiekviena vakarą aš rašau.. Pinasi mintyse liūdna mintis, nes riedanti ašara yra jos priežastis.. Juk matai, aš ilgiuosi labai, todėl sakau tau tai, ką užrašiau naktį, atvirai.. Rašiau tai ne tam, kad tik rašyčiau, bet rašiau ir girdėjau, kaip mintys kalbėjo garsiau.. Apie tave jos kalbėjo ilgesingai, nes nematė tavęs ilgai, norėjo viska išsakyti gražiai, bet ašara riedėjo liūdnai.. Bet iš tikrųjų klaidžiojo jos kažkur toli, ieškojo tavęs ten, kur tu esi.. Nežinau, ar dar išgirsiu tave, nes tyla sako man ne, bet norėčiau, kad žvaigždė suspindėtu mano akyse, tada tikėčiau, kad esi visai šalia, ir gyveni mano mintyse.. Net jei ta žvaigždė nukristu, nebešviestu aukštai danguje, nenustosiu, galvosiu apie tave, nes negaliu pamiršti to, kas esi manyje.. Dabar žvaigždėta naktis, žiūriu į dangų, ir kuriasi tau mintis...

Apie save…

Sutemo. Akis užtvindė tamsa, nebematyti, kur yra šviesa, tik galvoje, viena eilutė po kitos, sukasi mintys, nuolatos.. Kartais jos buna liudnos ir linksmos, nes be liudesio nebūtų linksmumo.. Kartais jos buna ilgesingos ir svajingos, tada ilgiuosi ir svajoju, apie žvaigždėtas naktis aš rimuoju.. Bet kartais buna, kad jų nebuna. Gali svajoti ir rimuoti, pabire žodžiai liks nesurikiuoti.. Ilgėtis ir tikėtis, kad kas nors sugris, ir neteks gailėtis.. Kartais galvoju apie tai, kas man tinka. Tyla, tamsa – tai man patinka, bet kartais nustatyti ribas man nebudinga.. Rėkti, netylėti, tamsa, uždaryti...

Yra pasauli žmogus, kuriam likimas nežvarbus. Jis pasaulį mato kitokį, nes tiki į nematomą grožį.. Jei sustosit akimirką ir apsižvalgysit, galbūt pamatysit, kad yra daugiau tokių veidų, kurie į pasaulį žiūri kaip į švytinti grožį.. Mintys – tai gyvenimas. Gal pamatysit, kad jiems gyvenimas – tai mintys. Jie rašo jas, kai nesuvokia to, ką mato, bet suvokia tai, ką mato ir vaizduoja mintyse.. Tai tikėjimas ir laimė, tai aistra ir meilė.. Taip gražu ir nedraus jausti tą žodį, kai matai tą nematomą grožį..

Paskendęs mintyse: Aš.. Aš esu tik aš! Ir mano mintis tai mano pasąmonės vaizdinys. Nori pajusti minties galią? Nori išgirsti žodžio skambesį? Nori patirti žodžio magija? Užsimerk ir tikėk, savo mintyse regėk! Įsivaizduok: skaidrus ežeras nakties tyloje, ežero centre gležna, tyra lelija, kurios žiede spindintis perlas mėnulio šviesoje.. Kažkur gilumoje, paslaptingo ežero dugne skleidžiasi gyvybė nauja.. Vos judanti, vos mąstanti, bet tikinti ir mylinti.. Tiki ji, kad jau kitą rytą išvys dienos šviesą ir su meile pažvelgs į saulę.. Šilti spinduliai suteiks šilumos ir grožio skaistaus, tokio gražaus ir tyraus, kad net saulė iš nuostabos paraus.. O atėjus rytui, gimimo metui, toji elegantiška būtybė skleisis visa esybe, iš gėlių supinta skraiste ji neš per pasaulį žinią, kad reikia džiaugtis tuo, kas yra dabar.. Žino ji, kad vakaras ateis, kai saulė nusileis, danguje žvaigždės sužibės, jos akys lyg deimantai sublizgės, žiūrės i žvaigždes ir svajos apie gyvenimą rožėmis klotą, jos akys užsimerks, kai paskutinė žvaigždė dangų paliks, gėlas vanduo jos grožį apsems ir nuskęs lėtai į paslaptis mėnesienos, nuskęs ir laikas sustos, nes nenorės nustoti galvoti apie nematomą grožį.. Laisvas žodis, gėlėmis pintas sakinys, tyra mintis tiems, kurie tiki, kad gyvens amžinai...

Sukasi galvoje mintis, tokia graži, kaip ši naktis.. Ši mintis, tai svajonių naktis, kuri kitą rytą saule nušvis.. Noriu pasakyti garsiai: pasaka tikiu, o gyvenimu ne.. todėl noriu, kad šią naktį gyvenimas atrodytu kaip pasaka, noriu būti savo pasakos herojų ir minčių kūrėju.. Nors žvaigždės toli, galbūt išgirs jos mane, kai būsiu pasakos sapne.. Juk aš tik gyvenu, ir mintį kuriu, laukiu stebuklų didžių, kad pasijusčiau kartais, kad laimę turiu...

Tamsa…

Juoda – tai tamsa. Balta - tai šviesa. Man juoda – tai šviesa, nes negaliu užmigti joje.. Nenoriu matyti pykčio spalvų, bet negaliu užmergti akių.. Todėl naktimis į dangų žvelgiu, kur viskas įdealu, ten nematyti blogio ir kančių..

Rašau naktimis, nes naktimis geriau rašosi. Vaizduoju mintimis, nes mintimis geriau matosi. Jaučiu širdimi, nes jos plakimas nugali tylą.. Aš jaučiu, kad širdis netyla, matau, kad mintys dar kyla, rašau juodai, nes naktis apgaubia mane tamsos skraiste.. O jus prašot, jus tikit, jus gerbiat, jus mylit, kelias rankas į dangų ir meldžiat. Gailitės, kad klydot, apie ateitį negalvojot, bet vis tiek malonės prašot.. Atgailaujat, ar baltus balandžius į orą leidžiat, juodo rašto iš gyvenimo tai neištrins.. Žiūrint į akis matosi ateitis. Į dangų žiūrinti ateitis baltu raštu kuriama, o kita, tamsioji ateitis, žemyn nukreipta, juodai ant akmens iškalama.. Juoda ir balta, kartu tai sudaro šiltą ir šaltą, ir ne mums spręsti, kada gyvenimo siūle surišti mazgą…

Šalta.. paslaptinga.. naktis tamsi, mirtinga.. mėnulio šešėlis uždengė ledo kryžių.. nakties pilnatyje pabudo juodieji sparnai, šikšnosparnių pulkai.. nudažė debesį juodai.. užvaldė kiekvieną būtybę, žiūrinčia į mėnulio šviesą, privertė viltį ir tikėjimą tekėti kraujo upe...

Vertybės…

Geras draugas daro gerą geriems draugams. Žino jų svajones, jaučia jausmus, nes dėka draugų gyvenimas gražus.. Geram draugui nusišypsoti, lyg saulės spindulį dovanoti, apkabinti – širdies gerumą atiduoti.. Ir norėti, kad jis būtų, tai mylėti...

Aš esu pilietis Lietuvos!
Pas mane lyja nuolatos!
Nes vardas Lietuvos
Kilęs nuo žodžio lietus,
Kažkados...


Mūsų miestas, mūsų šalis,
Mūsų kaimas, mūsų viltis,
Kur pažvelgsi ten trispalvė plevėsuos,
Žalia, geltona, raudona,
Per amžius visados...


Buk gražus, kaip stiklinis lietus,
Auk, kaip ąžuolas stiprus,
Gyvuok, kovok dėl žemės gimtos,
Ir atmink tai visados,
Gerbiamas pilieti Lietuvos...

Tai, ką vadinu draugais, tai ne šiaip angelai, tai prisiminimai, liekantys širdyje amžinai.. bėga mintys, tiksi laikas, o tave vis dar matau rožių take.. Aš mąstau, aš rašau, nebyliai mintimis sakau: tikiu likimu, kuris duoda progą turėti tokių draugų kaip TU.

Draugo padėka. Praskriejo laikas kaip vėjas, tas pats laikas stebėjo, kas ir kaip įvyko, atrodo gyvenome vėjo nešami, bet laikas žino, kad mes klystame ir išgyvenome tikrai daug... Beveik metai esame pažįstami, noriu padėkot už gražias dienas, gerus vakarus ir naktis, iš kurių geros akimirkos išliko.. Nors jų niekas nesugrąžins, mintys apie juos visada kalbės...

Ateitis…

Jums. Tai mintys, kurias rašau naktimis, tai vaizdai, kuria nematot akimis, bet galit paskaityti, užsimerkti ir minčių žaismą pamatyti.. tai nesunku, tereikia įsivaizduoti ir vaizduotei atsiduoti. Ar matot kaip prieš akis dėliojasi minčių piešinys. Tereikia noro nematomą pamatyti, nejaučiamą pajausti, nebylu išgirsti ir svajonę pasiekti.. Jau naktis, ir gyliai tamsoje paslaptingai parašyta: šios mintys, kaip ir rytojus, tai ateitis…

Džiaugsmas…

Duetas.
Tu pažiūrėk pro langą. Ar matai? Sninga... Ar tiki, kad kiekvienoje snaigėje gyvena fėja? Jei tu palieti snaigelę ranka – tu pakuteni fėjai žanduką, tu prisilieti prie pasakos, tu palieti kruopelytę džiaugsmo...=) Tikiu, liečiu, savo žvilgsniu kutenu... Fėja nukrito iš dangaus ir pasakė labas, tai ne baltas sapnas.. Sapnas... O kas yra sapnas? Gal tai kitas pasaulis, kitas gyvenimas? Fėja man to nepasakė... Ji man pašnibždėjo, kad kiekviena snaigė tave paliesdama tau dovanoja akimirka nuostabaus dangiško sapno. Ar tu ją pajutai?..=) Pajusiu, kai baltu audeklu apsiklosiu, fėjos sušildys mane burtų lazdele, pasijusiu kaip danguje, baltajame debesyje, kur fėjos žaidžia, ir krenta žemyn su vaivorykštės lašais, po tavo langais...:)

Rimavimas…

Trečias guolis tai bent ratai, jam pavydi visi kadilakai. Trečias guolis niaukti langai, atsispindi visi vaizdai, bet tu, tu nematai, kas vyksta viduje labai smagiai. Trečias guolis tai ne grabas, tai mašina, kurioj plaka šis gabala visada! Hey paklausyk, ar girdi, tai guolio širdis. Burzgia grėsmingai, nustemba net kaimynai, išrieda į gatvę garsiai ir išdidžiai, jei manai, kad tai ne tavo nosiai, apsirinki bičas labai labai, nestabdyk, šok i guoli, merk aki merginai ir spausk gaza giliai! Juodas guolis, tavo ratai, nestabdyk, kitaip bus batai! Padarys tave visi kadilakai! Įrodyk, kad kietas esi, juk stiliovas pacanas esi! Juodi akinukai, išeiginiai treningiukai, šalia karšta mergikė, o gale vyksta tūsas! Tikras guolis – juodas guolis, o jo būdas – gazas dugnas!

WHOOOW!!! Hey atlaikyk! Akimis pamatyk! Mintimis pagalvok! Protu apskaičiuok! Rankomis pamojuok! Galva palinksėk! Balsu sužavėk! Užpakaliuku pajudėk! Lupomis suviliok! Širdimi atsiduok! Apie nieką negalvok, užsimerk, ir dainuok, sek ritmą, nesutok, spausk dugną ir kaifuok, klok, ką esi užrašius mintyse, rimuok ir nebijok, jei pirštais į tave rodys šviesoje, aš žinau, jog tu žinai, kad tavo mintys gyvens amžinai!

Rimuoti sunkiausia, kai nežinai nuo ko pradėti.. Atrodo gali sukurti mintį gražiausią, parašyti knygą didžiausią, bet geriausia liks nesurimuota.. Tačiau tai ne vien imti plunksną į rankas ir rašyti raides, tai lyg piešti gražų portretą, kurio žvilgsnis nukreiptas į tave.. Tai lyg graži daina, kurią dainuoju, kai tik galvoju apie tave.. Lyg akimirka, kurią rimuoju, galvoju, rašau ir svajoju apie tave...

Saldžių sapnų...

Gulėti veidu į tave – vakaras smagus:) imu kairę ir žiūriu į tave, tuoj kažkas bus:) staiga užgeso šviesa, viską užliejo tamsa, tik tavo telefone šviečia saldžių sapnų:) bum ir užsnūdai tarp patalų:)
Šią naktį aš žiūriu į žvaigždes, sako laimę jos atneš.. bet aš ją jau turiu, pažiūrėk į jas ir tu, kad sapnuotum gražesnių sapnų.. o angeliukas atneš tau saldžių:)*

Saldžią naktį tu prabudai.. akis prasivalei.. Šią žinutę perskaitei... Čia rašoma: saldžių sapnų:)* ta proga miegokime kaip pūkeliai tarp debesų;)

Sugalvok vieną norą ir paleisk jį į orą, pasakyk gražius žodžius ir krentanti žvaigždė išpildys juos visus. Štai sutemo jau nakčia, ir miego fėja ant mėnulio sėdi, pamojuos burtų lazdele ir užmigsi tu nejučia. O ką žvaigždė tau žadėjo pamatysi jau staiga, pabudusi ryte po pūkuota pagalve:) saldžių, svajingų sapnų:)

Linkiu saldžių sapnų, dovanoju gražių gėlių, spindinčių dangaus žvaigždžių.. Nepamiršiu ir mėnulio, kad nušviestu sapno kelią iki ankstyvo ryto..:)

Štai ir vakaras atėjo:) jau saulelė miegoti nuėjo, danguje žvaigždės suspindėjo ir mėnulis patekėjo:) o tai reiškia, kad kai kas iš aukštai linki tau labos labai saldžiai:)*

English rhyme…

So many.. beautiful things.. i can see.. in your dreams...
So many.. words i say.. when you fly.. to the sky…
So many.. wonderful times.. i have live.. in your night’s…
So many.. stars can fall.. when i feel.. love inside…
So many.. lights can shine.. you’re angel.. of my mind…
My first in English: One day I walk around, this city seems like going down, but in deep and loud I hear the power sound! One in twice, that’s what I call cold as ice. The beat is rocking and I don’t stop watching, the Dj playing and I don’t stop moving, the crowd is loud and my body flows around. Feel it, and your life will never be the same…