Apie meilę…

Tavyje aš matau, koks gyvenimas gražus. Tu darai jį kitokį, toki gražesnį, apie kurį verta ne tik svajoti, bet ir gyventi. Aš girdžiu, tavo balsas, lyg gražiausia daina, kuri skamba, kai tik matau tave. Aš jaučiu, tu gyveni tarp mano jausmų, aš gyvenimu džiaugiuosi, nes tai esi tu.

Rašyti apie tave, tai ne tik raides sujungti į žodžius, sakinius į posmus, mintis į vaizdus.. Norisi vis daugiau, raides rašyti vis gražiau, sakinius pradėti skambiu žodžiu, ir neužbaigti nė vieno, tašku.. Mintis išreikšti jausmingiau, kad matytųsi ne tik vaizdai, bet jaustųsi širdy malonūs virpuliai.. Tu tai laimė, tu pasitikėjimas ir pagarba, tu ilgesys ir meilė, tai akimirka amžina, kuria jausi svajonių naktį.. Apie tave norisi galvoti ir nesustoti, rašyti ir piešti mintimis, matyti savo akimis ir neužsimerkti, nes šviesa tavo veide šildo man širdį visada.. Galbūt žemė galėtų nustoti suktis, gal laikrodis galėtų nustoti tiksėti, gal mintys taptų realybe, ir šiandien būtų svajonių naktis...

Pieva, kurioje žydi žiedai, yra gražiausi pasaulyje namai. Čia auga gėlės: geltonos, mėlynos, raudonos.. Geltonos spinduliuoja saulės šviesą, kuri sušildo kiekvieną drugelį, nutūpusi pievoje ant gėlės. Mėlynos – svajingos, kaip bekraštis dangus, suteikia vilties tikėti ateitimi ir kilti aukštai savo minčių sparnais. Raudonos, augančios tarp geltonų ir mėlynų, sujungia šilumą ir svajones, paversdamos tai skaniausiu pasaulio gėlių kvapu. Tas kvapas sušildo ir verčia svajoti apie grožį. Tačiau, kaip ir kiekvienai būtybei šiam pasauly, pievai reikia rūpestingumo, gyvybės šaltinio...
Kažkada, toje vietoje, kur dabar auga gėlės, tebuvo tuščia, nyki, pilka vieta. Tai buvo pamiršta vieta, niekam nereikalinga, ir negyva. Dienų dienas čia buvo galima jausti vėjo pūtimą, matyti debesų plaukimą, tačiau niekas nejautė, nematė.. Bėgo laikas, kaip byrantis smėlis, dieną keitė naktis, o pieva liko tokia, kokia buvus. Toji pieva ir būtų likusi tokia, jei ne gyvenimo eiga: kas turi pradžią, tas turi ir pabaigą. Tik tai buvo ne pabaiga, o nauja pradžia.
Vieną eilinę, pilką dieną virš pievos įvyko kai kas neeilinio. Tamsūs debesys prasisklaidė ir atskleidė tai, ką taip ilgai slėpė. Pirmą kartą virš gėlių žiedų atsivėrė mėlynas dangus. Toks gražus ir svajingas, savo pasirodymu suteikė pievai spalvingumo ir beribių svajonių. Netrukus danguje pasirodė dar vienas gražus reiškinys. Akimirksniu įsižiebė šilumos, šviesos ir energijos šaltinis. Karščiausias dangaus kūnas, visatos širdis, be kurios nė viena gėlė nežydėtu taip spalvingai. Tuo pačiu, atėjo laikas pasirodyti dar vienam stebuklui. Deja, jo nesimatė, bet jautėsi. Jis buvo kaip jausmas, švelnus ir vėsus, tik išorėje. Štai taip pasirodė pievoje trys elementai: dangus, saulė ir vėjas, kurių dėka pasikeitė ne tik aplinka, bet ir gyvenimas. Spalvingos svajonės, karšta širdis, švelnūs jausmai.. Lyg pasakų šalis atrodė toji vieta, kuriai trūko tik jos gyventoju.
Kaip viskas vyko toliau – rašyti nebereikia.. Belieka pagalvoti apie save, savo gyvenimą ir naują pradžią. Kokia buvo ta pradžia? Galbūt geltona, šilta, kaip saulės šviesa. Gal mėlyna, kaip svajingas, bekraštis dangus. O gal raudona – šilta ir svajinga – nuostabiausia gyvenimo ir jausmų pradžia.
Kiekvienas žmogus turi likimą, ir kiekvienam jis palankus gyventi pasakų šalyje.

Juk būna gražu, kai saulė pateka virš tamsių kalnų.. Atrodo visą gyvenimą laukei tų spindulių, šiltumo, šviesumo.. Juk taip ir yra, sulaukei švelnumo dar vieną kartą.. Jautiesi lyg turėtum džiaugsmo sparnus, galėtum skristi virš tamsių kalnų, nebijant, kad bus šalta, tamsu.. Ten tavo saulė, beribė, bekraštė meilė...

Tai vadinama meile… Meile, kuria tu nešioji širdy, meile, kuria brangini labiau už viską, meile, kai žiūrėdamas i naktini mėnulį matai gyvenimo tikslą...

Viskas ko tau reikia yra meilė, saldi kaip seilė, jei ji nutįso, negalvok, kad jos nebėra, juk ji amžina, neišblėstanti, karšta daina.

Leisk prisiglausti ir matyti tave, leisk apkabinti ir jausti tave, leisk svajoti ir mylėti, kaip brangiausia širdyje.. Jei matai kaip nedrąsu prisiglausti prie tavęs, nors stengiuosi iš visų jausmų, jei jauti kaip smagu apkabinti tave, kai lupos šypsosi, o akis spindi, jei myli kaip svajone išsvajotą, nebijok, jausk, mylėk, kartu amžinai...

Aš ir tu, mes abu.. Mes abu, vienu du.. Vienu du, mums smagu.. Tarp šiltų.. jausmų.. Tu nusijuok, tik neliūdėk, nusišypsok, viskas gerai.. Atiduodu viska tau, man ne gaila nieko tau, aš tik noriu pasakyt, kaip man gera tave matyt.. Visa diena ir naktį savo akimis tave matau, pasakyk greičiau, ar širdy gėlė pražys.. Laukiu tavo žodžio lemtingo, ryto įspūdingo, tavo glėby, lyg saulės spindulio sušildyto.. Šie vaizdai primins tave ilgai, ir rašysiu tai amžinai...