Apie save…

Sutemo. Akis užtvindė tamsa, nebematyti, kur yra šviesa, tik galvoje, viena eilutė po kitos, sukasi mintys, nuolatos.. Kartais jos buna liudnos ir linksmos, nes be liudesio nebūtų linksmumo.. Kartais jos buna ilgesingos ir svajingos, tada ilgiuosi ir svajoju, apie žvaigždėtas naktis aš rimuoju.. Bet kartais buna, kad jų nebuna. Gali svajoti ir rimuoti, pabire žodžiai liks nesurikiuoti.. Ilgėtis ir tikėtis, kad kas nors sugris, ir neteks gailėtis.. Kartais galvoju apie tai, kas man tinka. Tyla, tamsa – tai man patinka, bet kartais nustatyti ribas man nebudinga.. Rėkti, netylėti, tamsa, uždaryti...

Yra pasauli žmogus, kuriam likimas nežvarbus. Jis pasaulį mato kitokį, nes tiki į nematomą grožį.. Jei sustosit akimirką ir apsižvalgysit, galbūt pamatysit, kad yra daugiau tokių veidų, kurie į pasaulį žiūri kaip į švytinti grožį.. Mintys – tai gyvenimas. Gal pamatysit, kad jiems gyvenimas – tai mintys. Jie rašo jas, kai nesuvokia to, ką mato, bet suvokia tai, ką mato ir vaizduoja mintyse.. Tai tikėjimas ir laimė, tai aistra ir meilė.. Taip gražu ir nedraus jausti tą žodį, kai matai tą nematomą grožį..

Paskendęs mintyse: Aš.. Aš esu tik aš! Ir mano mintis tai mano pasąmonės vaizdinys. Nori pajusti minties galią? Nori išgirsti žodžio skambesį? Nori patirti žodžio magija? Užsimerk ir tikėk, savo mintyse regėk! Įsivaizduok: skaidrus ežeras nakties tyloje, ežero centre gležna, tyra lelija, kurios žiede spindintis perlas mėnulio šviesoje.. Kažkur gilumoje, paslaptingo ežero dugne skleidžiasi gyvybė nauja.. Vos judanti, vos mąstanti, bet tikinti ir mylinti.. Tiki ji, kad jau kitą rytą išvys dienos šviesą ir su meile pažvelgs į saulę.. Šilti spinduliai suteiks šilumos ir grožio skaistaus, tokio gražaus ir tyraus, kad net saulė iš nuostabos paraus.. O atėjus rytui, gimimo metui, toji elegantiška būtybė skleisis visa esybe, iš gėlių supinta skraiste ji neš per pasaulį žinią, kad reikia džiaugtis tuo, kas yra dabar.. Žino ji, kad vakaras ateis, kai saulė nusileis, danguje žvaigždės sužibės, jos akys lyg deimantai sublizgės, žiūrės i žvaigždes ir svajos apie gyvenimą rožėmis klotą, jos akys užsimerks, kai paskutinė žvaigždė dangų paliks, gėlas vanduo jos grožį apsems ir nuskęs lėtai į paslaptis mėnesienos, nuskęs ir laikas sustos, nes nenorės nustoti galvoti apie nematomą grožį.. Laisvas žodis, gėlėmis pintas sakinys, tyra mintis tiems, kurie tiki, kad gyvens amžinai...

Sukasi galvoje mintis, tokia graži, kaip ši naktis.. Ši mintis, tai svajonių naktis, kuri kitą rytą saule nušvis.. Noriu pasakyti garsiai: pasaka tikiu, o gyvenimu ne.. todėl noriu, kad šią naktį gyvenimas atrodytu kaip pasaka, noriu būti savo pasakos herojų ir minčių kūrėju.. Nors žvaigždės toli, galbūt išgirs jos mane, kai būsiu pasakos sapne.. Juk aš tik gyvenu, ir mintį kuriu, laukiu stebuklų didžių, kad pasijusčiau kartais, kad laimę turiu...