Tamsa…

Juoda – tai tamsa. Balta - tai šviesa. Man juoda – tai šviesa, nes negaliu užmigti joje.. Nenoriu matyti pykčio spalvų, bet negaliu užmergti akių.. Todėl naktimis į dangų žvelgiu, kur viskas įdealu, ten nematyti blogio ir kančių..

Rašau naktimis, nes naktimis geriau rašosi. Vaizduoju mintimis, nes mintimis geriau matosi. Jaučiu širdimi, nes jos plakimas nugali tylą.. Aš jaučiu, kad širdis netyla, matau, kad mintys dar kyla, rašau juodai, nes naktis apgaubia mane tamsos skraiste.. O jus prašot, jus tikit, jus gerbiat, jus mylit, kelias rankas į dangų ir meldžiat. Gailitės, kad klydot, apie ateitį negalvojot, bet vis tiek malonės prašot.. Atgailaujat, ar baltus balandžius į orą leidžiat, juodo rašto iš gyvenimo tai neištrins.. Žiūrint į akis matosi ateitis. Į dangų žiūrinti ateitis baltu raštu kuriama, o kita, tamsioji ateitis, žemyn nukreipta, juodai ant akmens iškalama.. Juoda ir balta, kartu tai sudaro šiltą ir šaltą, ir ne mums spręsti, kada gyvenimo siūle surišti mazgą…

Šalta.. paslaptinga.. naktis tamsi, mirtinga.. mėnulio šešėlis uždengė ledo kryžių.. nakties pilnatyje pabudo juodieji sparnai, šikšnosparnių pulkai.. nudažė debesį juodai.. užvaldė kiekvieną būtybę, žiūrinčia į mėnulio šviesą, privertė viltį ir tikėjimą tekėti kraujo upe...